Literatūra

Literatūra > Antika

Markas Aurelijus

Romėnų imperatorius ir filosofas Markas Aurelijus (lot. Caesar Marcus Aurelius Antoninus Augustus, 121–180) – žinomas karvedys, garsus stoicizmo filosofijos atstovas. Markas Aurelijus, kaip ir kiek anksčiau gyvenęs Seneka, atitiko Platono mintį: valstybę tarsi laivo vairininkas turi valdyti valstybininkas arba filosofas. Markas Aurelijus buvo vienintelis kilmingų romiečių šeimos, senos plebėjų giminės palikuonis. Tėvas pretorius Markas Anijus Veras iš Ispanijos mirė anksti, motina Domicija Liucila, kilusi iš turtingos konsulo šeimos, buvo žymi ir garbinga moteris. Markas Aurelijus mini, kad iš tėvo išmoko „vyriškumo be puikybės“. Aurelijaus giminė buvo glaudžiai susijusi su ne vienu Romos imperijos imperatoriumi. Žinoma, kad Markas Aurelijus turėjęs dvejais metais jaunesnę seserį Aniją Kornificiją Faustiną. Tėvui mirus, Antonijų įsūnija senelis Markas Anijus Veras, kultūringas žmogus, padaręs didelį įspūdį būsimam filosofui, iki gyvenimo pabaigos minėjusiam jį, kaip ir motiną Domiciją Lucilą, su didele pagarba ir meile. Markas Aurelijus anksti patraukė imperatoriaus Hadriano dėmesį, kuris meiliai jį pravardžiavo verissimus, „teisingiausias“. Kai 136 m. imperatoriaus įpėdiniu paskiriamas Lucijus Cejonijus Komodas, Markas paskatinamas susižadėti su Komodo dukterimi Cejonija Fabija. Tačiau Komodas netikėtai miršta, vedybos tampa neparankios. Markas Aurelijus paskatinamas susižadėti dar kartą, šįsyk – su būsimo imperatoriaus Antonino Pijaus dukterimi. Pijus, norėdamas tapti sosto įpėdiniu ir vykdydamas Hadriano įsakymą, įsisūnija puikiai išsilavinusį ir labai Hadriano vertinamą Marką Aurelijų drauge su Komodo vyresniuoju sūnumi Lucijumi Cejonijumi Komodu. Gerokai vėliau būtent šis Marko Aurelijaus įbrolis po jo mirties tampa naujuoju imperatoriumi. Aurelijus jau tuomet garsėjo išsilavinimu: kaip ir Platonas, pradėjęs nuo retorikos studijų, gerai susipažino su graikų ir lotynų kalbų gramatika, teise, mokėsi piešimo, vėliau atsidėjo filosofijai, klausė filosofo Kvinto Junijaus Rustiko paskaitų, jo paskatintas pradėjo studijuoti filosofus stoikus, ypač Epiktetą. Meilę filosofijai patvirtina Marko Aurelijaus lotyniškai surašyti laiškai mokytojui, žymiam to meto retoriui Markui Kornelijui Frontonui.
161 m. miršta Antoninas Pijus, ir Markas Aurelijus, nors pats to ir nenorėdamas, drauge su Liucijumi Veru tampa imperatoriais. Vienas iš pirmųjų Aurelijaus nutarimų, beje, pirmasis toks Romos istorijoje, buvo valdžios pasidalijimas su įbroliu. Antrasis skirtas mėginimui uždrausti imperatorių rengiamas gladiatorių žaidynes kaip nežmoniško žiaurumo pavyzdį. Aurelijus garsėjo kaip sąžiningas, kantrus, teisingas ir malonus valdiniams imperatorius, „išminčius soste“. Beveik visą valdymo laiką (161–169) jis praleido kariniuose žygiuose prieš įvairias Romos imperiją supusias gentis: šiaurines imperijos sienas puolė germanai, pietines – Afrikos gentys, o rytines – partai. Tik atėjęs į valdžią, Markas Aurelijus susiduria su rimtu iššūkiu – partų gentimis. Nuo 161 m. partai atnaujino savo išpuolius prieš imperiją, sutriuškino net dvi romėnų kariuomenes. Nuo partų įsiveržimo 162–165 m. nukentėjo kaimyninės Armėnija ir Sirija, buvusios Mesopotamijos žemės. Anijus Veras siunčiamas vadovauti romėnų pajėgoms ir 166 m. įveikęs partus sėkmingai užbaigia karą. Veras apdovanojamas pergalės triumfu, o parade į Romą dalyvauja abu imperatoriai, jų sūnūs ir netekėjusios dukros. Abu jaunieji Aurelijaus sūnūs – Komodas ir Anijus Veras – paskelbiami cezariais. Tačiau drauge su triumfu kariuomenė parnešė ir nelaimę – marą, kuriam prigijo Antoninų arba Galeno maro pavadinimas. Epidemija apėmė didelius imperijos plotus, ypač siautėjo 165 m. ir 180 m. ir nusinešė abiejų imperatorių gyvybes: Liucijus Veras mirė 169 m., o Markas Aurelijus – 180 m. kovo 17 d. Vindibonoje. Po mirties Markas Aurelijus sudievintas, jo pelenai pargabenti į Romą ir palaidoti Hadriano mauzoliejuje, dabar žinomame kaip Šv. angelo pilis (it. Castel Sant‘Angelo, buvusi garsi popiežių tvirtovė). Ten jo palaikai ilsėjosi iki 410 m., kai vizigotai, įsiveržę į Romą, nuniokojo miestą.
Iki šiol Marko Aurelijaus atminimą Romoje padeda išsaugoti jo kolona, pastatyta jo sėkmingoms kovoms su germanais ir sarmatais atminti. Aukštas, net 29,6 m aukščio marmurinis statinys pastatytas apie 190 m. Tai vienas iš dviejų tokio tipo statinių Romoje; antroji kolona skirta imperatoriui Trajanui. Išskirtinai aukštą Marko Aurelijaus kolonos postamentą (10,5 m) puošė frizas su barbarų pavergimo scenomis, o tuščiavidurės kolonos puoštos reljefais, vaizduojančiais 166–175 m. ir 177–180 m. vykusias kovas su markomanais, kvadais, jazigais ir kitomis gentimis dab. Bohemijos ir Austrijos žemėse. Kolonos viršūnėje stovėjo Marko Aurelijaus statula, per stebuklą neišlydyta ir išlikusi iki mūsų dienų, mat palaikyta krikščionio imperatoriaus Konstantino statula. Dabar ji laikoma Kapitolijaus muziejuje Romoje. Pasibaigus karams, iki 173 m. su žmona Faustina Markas Aurelijus keliauja po Rytų provincijas, lankosi Atėnuose, kur paskelbiamas filosofijos globėju – jis visuomet rūpinosi švietimu ir mokslu, siekė savo tautą skatinti laikytis senųjų papročių ir išsaugoti romėnams būdingą paprastumo pajautimą. Atėnuose įsteigė keturias filosofijos katedras – po vieną kiekvienai tuo metu labiausiai paplitusiai mokyklai: akademinei, peripatetikų, stoikų ir epikūriečių, kurioje dėstę filosofai buvo išlaikomi valstybės. Taip Markas Aurelijus savo įtaką ir reikšmę praradusiuose Atėnuose sukuria stiprų švietimo ir mokslo centrą.
Imperatoriui mirus atrandami jo užrašai graikų kalba Sau pačiam (lot. Ad se ipsum), kurie vėliau buvo sudėti į 12 knygų. Šios užrašus Markas Aurelijus rašė paskutiniais savo gyvenimo metais, daugiausia karo stovyklose, itin nepalankiomis aplinkybėmis. Jose taupia aforizmų forma sudėstomos iš stoicizmo filosofijos išaugusios mintys. Užrašuose daug savistabos, jie rašomi kaip paguoda ir atspara nelengvu metu stovint prie visos imperijos vairo. Sau pačiam – tai vienatvės ir didvyriškų pastangų ją įveikti vaisius, užrašai patraukia ne tiek juose reiškiamų tiek minčių originalumu, kiek stipria įtaiga. Iki šiol žodį „stojiškas“ didele dalimi suvokiame taip, kaip jis gali būti išskaitytas Marko Aurelijaus tekstuose, – alsuojantis tvirtybe, ištverme, neprarandantis dvasinės pusiausvyros tiek džiaugsme, tiek varge. Kartais manoma, kad užrašai Sau pačiam – tai medžiaga stambesniam veikalui, nespėtam parašyti dėl autoriaus mirties, kartais – kad tai asmeniniai monologai, surašyti nemigo valandomis Dunojaus žygių metu ir skirti tik sau pačiam kaip apmąstymų išvados. Tekste neretai pykstama ant savęs už silpnumą pasidavus vaizduotei ir vidiniams impulsams, kurie veda klystkeliais. Nuolat kyla įtampa tarp to, kas turėtų valdyti žmogų: ar klausyti jausmų ir širdies, ar vadovautis šaltu ir viską apskaičiuojančiu protu? Žmogaus dvasios polėkis susiduria su jį varžančiomis ir neleidžiančiomis nukrypti į kraštutinumus ribomis – apie tai kalba Markas Aurelijus, mokantis gyventi santarvėje su savimi. „Lygiai taip pat kaip pykčio reikia vengti ir pataikauti žmonėms: ir viena, ir kita yra antivisuomeniška ir žalinga“, „Tobulas žmogus stengiasi kiekvieną dieną nugyventi kaip paskutinę, nesiblaškydamas, nepasiduodamas neveiklumui ir neapsimetinėdamas“, – sako Markas Aurelijus.
Be to, filosofas moko, kad apskritai prigimtiniuose dalykuose nėra nieko atstumiančio, kartais pakanka tiesiog geriau įsižiūrėti. „Net ir tai, kas pagal prigimtį sukurtuose daiktuose atsirado vėliau, yra savaip gražu ir patrauklu. Antai iškeptos duonos pluta vietomis sutrūkinėjusi, ir nors tie sutrūkimai neįėjo į kepėjo sumanymą, jie daro duoną patrauklią ir žadina apetitą. Ir figmedžio vaisiai prinokę susproginėja. Ir pernokusios alyvos, kai jos jau beveik pradeda pūti, įgauna savotiško grožio. Nulinkusios varpos, gauruoti liūto antakiai, putos, trykštančios iš šerno nasrų, ir daugelis kitų dalykų, kurie patys savaime negražūs, tampa gražūs ir patrauklūs, kai jie pritampa prie to, kas sukurta pagal prigimtį, ir puošia tai“ (Ad se ipsum, III. 2), – subtiliai įžvelgia grožį bjaurume Markas Aurelijus.
Lietuvos skaitytojų pažintis su Marko Aurelijaus veikalu jau sena: 1893 m. Petras Vileišis (Romojus) Bitėnuose išleidžia nedidelę knygelę Anekdotai, iszsitarimai ir patarlēs isz gyvenimo senovēs Grekonu bei Rymijonu. Labai trumpai ir paprastai leidinyje šalia kitų žymių Antikos asmenybių supažindinama ir su Marku Aurelijumi, pateikiami kelių jo teksto fragmentų vertimai. Daugiau dėmesio jis sulaukia XX a. antrojoje pusėje, ypač tada, kai prof. Eugenijos Ulčinaitės į lietuvių kalbą išverčiamas visas veikalas Sau pačiam, sulaukęs jau trijų leidimų – 1984, 1997 ir 2010 m.

Raminta Važgėlaitė

Literatūra

Markas Aurelijus

Ar žinote, kad...